1Išmintinga moteris statosi namus,
o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.
2Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ,
o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.
3Kvailojo burnoje – lazda jo nugarai,
o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.
4Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios;
gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.
5Sąžiningas liudytojas nemeluoja,
o melagingas alsuoja melais.
6Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali,
o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo.
7Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus,
nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti.
8Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis,
o bukapročio kvailumas klaidina jį.
9Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę,
o dori žmonės patiria Dievo malonę.
10Vien širdis pažįsta savo kartumą,
ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.
11Nedorėlių namai sunaikinami,
o teisiųjų palapinė klesti.
12Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas,
bet galų gale jis nuveda į mirtį.
13Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį,
o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.
14Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu,
o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus.
15Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi,
o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.
16Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta,
o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus.
17Kas ūmus, tas kvailai pasielgia,
o sukčius nekenčiamas.
18Neišmanėlių papuošalas – kvailumas,
o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.
19Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems,
o nedorėliai – prie teisiųjų vartų.
20Beturčio nemėgsta nė jo artimieji,
o turtuolis turi daug bičiulių.
21Kas niekina savo artimą, tas nusideda,
o gera darantis vargšui būna laiminamas.
22Argi neklysta darantys pikta?
Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.
23Kiekvienas triūsas duoda naudos,
vien plepėjimas veda į skurdą.
24Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas,
o kvailųjų – kvailumas.
25Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį,
o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.
26Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė,
jo vaikų prieglauda.
27Pagarbi VIEŠPATIES baimė – gyvenimo šaltinis,
kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.
28Karaliaus didybė – gausi tauta,
o valdovas be tautos – niekas.
29Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo,
o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.
30Ramus protas teikia kūnui gyvastį,
o pavydas pūdo kaulus.
31Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją,
o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę.
32Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą,
o teisusis saugus dėl savo dorumo.
33Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje,
bet kvailiesiems ji nepažįstama.
34Teisumas išaukština tautą,
o nuodėmė pažemina.
35Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė,
o niekam tikęs užsitraukia jo pyktį.
